BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Kaip aš atradau vaikystę iš naujo arba keliaujantys žaislai

Keliauti po pasaulį ir pamatyti įvairiausias šalis yra nuostabu, tačiau dažnai žmogus tam neturi pakankamai laiko arba pinigų. Kaip artimiau pažinti užsienį, neišleidus krūvos pinigų ir nekraustant lagamino? Idėja paprasta ir, beje, sparčiai populiarėjanti – tereikia išsiųsti savo minkštą žaisliuką ir stebėti, kaip jis keliauja.

Projektas toyvoyagers.com yra pakankamai šviežias, bet jau spėjęs pritraukti daugybę gerbėjų iš viso pasaulio. Kartą ten užsukau ir aš, tikėdamasi kažko panašaus į postcrossing’ą ar kokį penpal dalykėlį. Sakytumėt, kad vaikiška, bet iš tiesų įsitraukus net nepastebi, jog keliautojas - ne gyvas žmogus, o minkštas žaislas - tiek daug turi parodyti jam, o tiksliau šeimininkui ir visam pasauliui, kuris seka žaislo kelionės istoriją!

Viskas ganėtinai paprasta - pamatai patinkantį pliušinuką, pažiūri, ar tinka jo dydis, svoris (nuo to priklauso ir pašto išlaidos), parašai savininkui ir, jei viskas gerai, žaislas jau žingsniuoja į Lietuvą! Čia jis gyvena apie mėnesį ir fotografuojasi visur, kur netingi. Žinoma, nuotraukas reikia kelti į jo blogą (kokie laikai - net žaislai turi savo blogus), parašyti šį bei tą apie jas angliškai ir taip update’inti iki tol, kol neateina žinutė su nauju adresu, kur reikia siųsti žaisliuką.
Galima lygiai tą patį padaryti su savo numylėtu žaislu - įkelti informaciją apie jį, kelias nuotraukas pradžiai ir paieškoti forume naujų šeimininkų. Ir laukti nuotraukų iš kitos šalies! Kaip paversti minkštą meškiną keliautoju? Reikia užsiregistruoti svetainėje toyvoyagers.com (arba kitoje svetainėje, kurioje taip pat galima išsiųsti į kelionę savo žaislą), parašyti į forumo temą arba administratoriui, jog nori gauti ID numerį, o, jį gavus, užregistruoti žaislą svetainėje. ID numeris vėliau būna reikalingas tam, kad, jei žaislas pasimeta, žmogus, radęs jį, galėtų pranešti apie tai forume. Geriau tokiam reikalui sukurti vandeniui atsparią kortelę (kur būtų žaislo vardas, svetainė, ID) ir prikabinti prie žaisliuko kelionės metu :)

Įdomu tai, jog Lietuva nėra labai dažna šalis svetainėje (daugiausiai keliautojų gyvena Vokietijoje) ir todėl tai dažnam prisiregistravusiam vartotojui atrodo kaip ganėtinai egzotiška vieta. Man teko pamatyti ir nuotraukų iš Japonijos, Indonezijos, Australijos, Peru bei visų kitų kampelių, kur vizitas būtų tik svajonė.
Dar smagu būna, kai atkeliauja tarkim minkšta avis iš Japonijos, o voke guli dar pakelis keisto skonio sausainių (ach tie japonai). Arba šiaip koks magnetukas, saldainiukas, atvirukas - visi mieli dalykėliai.
Aišku, reikia pasiruošti ir tam, kad žaislas gali kelionės metu pasimesti, todėl geriau nesiųsti brangaus ir numyluoto pliušinuko, gauto pirmoje klasėje.

Aš pati į pasaulį esu paleidusi mažą meškiną ir avytę, o sulaukusi svečių iš įvairių vietų, tokių kaip Didžioji Britanija, Austrija, Italija, Kinija ir kt. Negalvokit, kad tai užsiėmimas tik vaikams - dalyvauti gali asmenys, sulaukę 16 metų (jaunesni - su tėvų leidimu), o ir tų paauglių čia beveik nė kvapo - dominuoja 30-40 metų sulaukę žmonės!

Tai va, toks smagus dalykas:) Chi chi, prisipažinsiu, minkšti žaisliukai man visuomet patiko ir, ko gero, patiks - nesvarbu, ar atrodysiu rimta ir pasitempusi, ar būsiu 20, ar 50 metų. Jie tokie jaukūs!

Rodyk draugams




Kas nutinka, kai baigiasi vasara

Vasara nėra mano mėgiamiausias metų laikas. Svilinančiai karšta, kartais iš nuobodulio norisi tiesiog iš dantų krapštukų statyti pilis, 24/7 atakuoja vabalai ir t.t. Bet tai yra 3 geri mėnesiai, kuomet galima pailsėti nuo varginančios mokyklos ir kitų žmonių, atsigauti, galbūt pasikeisti ir vėl žengti į rudenį kitonišku žingsniu.
Įdomu, kaip atrodys žmonės, kuriuos paskutinį kartą mačiau prieš 3 mėnesius? Ar jie bus pasikeitę - nusidažę plaukus, sulieknėję?.. O gal visi grįš tokie patys, kokie ir buvo?
Nemanau. Tikrai žinau, kad kiekvienas turės istoriją, kurią galbūt papasakos, o galbūt ją reiks įžvelgti iš pasikeitusio elgesio?
Vienas dalykas aiškus - kai baigiasi vasara, prasideda ruduo. Kiekvieną kartą vis kitoks, kiekvieną kartą vis įdomesnis ir parodantis, kas atrado naują dalelę savęs, o kas vis dar jos paieškose.
Laukiu rudens. Bus įdomu, kuo jis nustebins šiemet.

Rodyk draugams




Susirašinėjimo džiaugsmai ir kitos smulkmenos

Hey! (ir aš dar sakiau, kad pildysiu blogą dažniau? Yeah, sure.)
Šiandien keliavau į paštą. Aš dažnai keliauju į paštą, taip dažnai, jog paštininkės, pamačiusios mane prie langelio, net nepaima siuntos lapelio ir iškart neša pačią siuntą. True story! Šis “populiarumas” mane šiek tiek gąsdina, tad stengiuosi rinktis kiek tolesnį nuo namų paštą, jei tai įmanoma.
Šiandien ryte turėjau važiuoti į miestą ir susitikti su viena panele prie Kotrynos bažnyčios dėl pirkimo-pardavimo dalykėlių. Kadangi ji vėlavo, aš nusprendžiau pažiūrėti, ką gero turiu savo tašytėje. Ištraukiau šį super mielą voką ir negalėjau atsigėrėti lobiu iš knygyno. Arbatinuotas vokas ir laiškas bei kelios mažos dovanėlės keliaus į Suomiją, kur jį po kelių dienų atidarys ir perskaitys mano susirašinėjimo draugė. Tikėtina, dar ir atrašys, chi chi.

Image and video hosting by TinyPic

Susirašinėjimas su penpal’ais yra žiauriai smagus užsiėmimas. Aišku, šiek tiek kerta per piniginę, bet kiek džiaugsmo yra tiems, kuriems tikras ranka rašytas laiškas yra 1000 kartų mielesnis nei emailo! Aš - viena iš tų žmonių.
Penpal’inti pradėjau nuo praeitų metų, kuomet per postcrossing’o forumą suradau skiltį “Pen-friendship”. Keli mieli mano amžiaus žmonės ieškojo susirašinėjimo draugų ir taip mes apsikeitėme adresais. Deja, visos draugystės su užsieniečiais nutrūko (tik draugystė su lietuve ir olandu (kuris moka šiek tiek lietuvių kalbos) išliko iki šiol!) ir taip šis pomėgis “atslėgo”. Tačiau šiemet banga vėl atplaukė ir per penpalworld bei tą patį postcrossingą atradau naujų draugų :) Rezultatas - daug laimės, skaudanti ranka nuo rašymo, bet tada vėl daug laimės!!
Suomė, kuriai ir keliauja šis vokas, yra kaip mano kopija kitoje šalyje. Niekada negalvojau, kad yra žmonių, kurių pomėgiai ir požiūriai į įvairius dalykus būtų beveik identiški! Ir kad mes taip ilgai susirašinėsim - jau skaičiuoju daugiau nei 10 laiškų, gautų iš jos. Ir po 5-6 lapus kiekvieną kartą! Tas jausmas, kai gauni spalvotą voką pašto dėžutėje, o jame guli laiškas, nuotraukos ir mažos staigmenos, labai mielas. Ir labai džiuginantis širdelę :) Dar neseniai gavau laišką iš belgės ir merginos iš Singapūro. Pastaroji man parašė du lapus vien apie jos šalį tuo miniatiūriniu azijiečių raštu ir nupiešė savo mokymosi sistemą. Irgi smagu.
Minusiukas - kai kurie penpal’ai iš tiesų niekada nebuvo girdėję apie Lietuvą. Tas liūdina (juk mes dar nedingę iš žemėlapio, ar ne?). Ir dar - kai kurie nusprendžia, kad atrašyti atgal yra too mainstream ir mūsų draugystė nutrūksta. Bet, anyway, gauti po kelis laiškus per mėnesį iš skirtingų šalių yra labai faina ir dar fainiau, kai bendravimas tęsiasi ilgai, kol žmogus nebebijo laiške rašyti to, kas jam tiesiog ant širdies. Ir anglų kalbos žinios lavinamos, čia tikrai geras dalykas :)

Tai tiek. Pasidalinau vienu iš savo džiaugsmų - jei ir jūs norit susirašinėti su bendraamžiais ar bendrų pomėgių turinčiais žmonėmis, išbandykite čia paminėtas internetines vieteles - penpalworld.com, forum.postcrossing.com ir t.t. Mačiau, kad ir manodrabuziai.lt lietuviai (aha, merginos ir vaikinai!) ieško lietuvių penpal’ų. Irgi smagu, yra tikimybė susitikti.

Na, va. Geros (pragariškai karštos) vasaros! Kad neperkaitintų galvelių,che che :)

P.S. Panelės, kurios komentuoja juokingus komentarus po mano įrašu apie Bieberį, kuris gal prieš 2 metus buvo parašytas - get over it. Iš tiesų grasinimai, tokie kaip “karakiwi, as iskasiu tavo karo kiwi ir su*isiu galva” skamba daugiau nei juokingai (šitą komentarą ištryniau, nes nepatiko). PEACE!

Rodyk draugams




Kodėl žmogus negali nerašyti arba kas mane paskatino grįžti į blogo sferą

Šiandien buvo ta diena “kaip tyčia” - kalbėjausi su drauge apie gyvenimą, ateitį ir kitokius egzistencinius klausimus ir, lyg tarp kitko, buvo paminėtas blogo rašymas (nesuprantu, kaip čia visi mazgai susiraizgė būtent į šį dalyką, bet lai tai lieka mistika).

Grįžusi namo padariau tai, ko niekada anksčiau net nebuvau pamąsčiusi, kad darysiu - išsinešiau savo nešiojamąjį kompą, kuris, beje, visai puikiai atlieka stacionaraus kompiuko vaidmenį, nes visuomet keliauja “su laidais”, o ne kaip normalus laptopas su baterija, į balkoną. Susiraizgiusi minkštame guolyje nusprendžiau sukurpti kokią mažą istoriją, tada tiesiog nuobodžiai stebėti žmonių gyvenimo dramas facebooke ar kokią serialo naują seriją pažiūrėti, bet… pirštai patys (nejuokauju!) nuslydo prie klaviatūros ir atvedė mane čia.

Blogas.lt svetainėje buvau taip seniai, kad iš pradžių turėjau nurankioti voratinklius nuo savo dienoraščio, kad galėčiau į jį iš naujo rašyti (reklaminių komentarų trynimas užima laiko, patikėkit). Paskutinis įrašas buvo parašytas praeitų metų spalį!!

Pamenu, kaip dar tą patį spalį pasižadėjau sau, jog daugiau nerašysiu blogo, nes niekam po galais neįdomios tos sapalionės ir pokalbiai su savimi ir gaištu aš tik savo laiką, norėdama įrodyti visokias tiesas.
Dabar, po nepilnų metų, aš suvokiau, kodėl grįžau, nors žadėjau negrįžti - visokių rašliavų parašymas padeda pačiam sau, ir man, žmogui, kuris prisiriša prie bet kokios smulkmės, blogas yra savotiškai mielas padaras, kuris suteikia bent truputį džiaugsmo parašius kad ir tokį įrašą kaip šis. Betikslį, beprasmį, be Chuanitos ir Andreso Robleso meilės istorijos, bet savą :)

Tai va tiek va. Vasara atėjo, minčių vis daugiau, jei nepamiršiu, karts nuo karto parašysiu kokį mažą įrašiuką :) Jei esi kaip šis meškis, sorry už sugaištą laiką.

Rodyk draugams




Daryti tai, kas tau patinka, tikrai nėra blogai

Labas.
Ilgokai galvojau parašyti ką nors tokio meh į savo seniai užmirštą ir likimo valiai paliktą blogą. Cha, tikrai turėjau daug minčių visiškai jį pertvarkyti į kokį a la fashion blogą su daug nuotraukų iš stiliovų puslapių ir su dar daugiau protingų frazių. Bet ai, kai ir taip pilna jų, tai nusprendžiau toliau rokuotis.

Dabar, rašydama tą nekaip skambančią įžangą, aš pasijaučiau neįtikėtinai gerai. Nerašiau nieko savo malonumui gal kokius du mėnesius, ir mat kaip viskas grįžo mano atmintin. Vien rašinėliai literatūros pamokai ar atsakymai į istorijos temas visai nepatenkino mano alkio rašyti. Taip nepatenkino, jog net pamiršau, kas tai per dalykas, kai rašai ir nereikia remtis jokiais kūriniais, laikytis struktūrų ar panašiai. Tiesiog… laisvė.
Ir man labai patinka tiesiog maigyti mygtukus ir kartoti tuos pačius žodžius keliuose sakiniuose, kurie eina iš eilės, nes, po velnių, jokia mokytoja dabar manęs netikrina ir niekas nestovi už nugaros, necakteli liežuviu! :)
O dar, pavyzdžiui, man labai patinka šokoladas. Šiandien suvalgiau visą plytelę ir buvo smagu. Dar aš žiauriai dievinu smagius vakarus su gerais draugais ir įdomiu filmu. Šiandien mačiau “Tadą Blindą”, ir, galiu pripažinti, man tikrai paliko įspūdį. O ką, nejau tai blogiau už Holivudinius banalius “Meilė iki paskutinio lašo”, “Meilė be įsipareigojimų”, “Amerikietiškas pyragas” ir t.t.?
Man labai gražu stebėti pro balkoną rajoną, kuriame gyvenu. Jis toks žvėriškai gražus! :) Ir dar man patinka daugybė dalykų, pavyzdžiui, pailsėti, juoktis, kartais net ir kiek paliežuvauti (chi chi), dar prikurti visokių bubumčikibam, nes tai smagu! Nes daryti tai, kas patinka, yra labai geras jausmas. Manau, kad į kiekvieną dalyką, kai pažiūrima iš gerosios pusės, galima įlieti šiek tiek meilės ir džiaugsmo ir šis taps superiniu.
Esmė? Džiaugtis. Džiaugtis mažais dalykais. Esu tikra, kad niekas tuo nepasinaudos, net ir aš pati, tačiau visi iki vieno žino tokį daiktą ir kai kada reikia priminimo ar gero spyrio į užpakalį, jog žmogus turi galimybę būti laimingas, o laimė ir yra mažų dalelyčių mozaika ;)

Rodyk draugams




Kai namai pakvimpa keksiukais

Sveiki, rudeniautojai! :) Na, ankstyvieji.

Senokai buvau beparašiusi kažką į savo blogą. Vis atskriedavo į galvą mintis paklydėlė, o tada paleisdavau ją it žuvį iš tinklo, nes reikiamu momentu neturėjau nei kompiuterio, nei užrašų knygutės. Arba turėjau, bet tingėjau pasinaudoti.

Dabar, kai atėjo ruduo ir vėl reikia eiti į mokyklą, laiką vertinu kur kas labiau. Kai prisimenu, kaip vasarą neturėjau ką veikti, jog pradėjau skaičiuoti ant galvos esančius plaukus ir tupėjau ant kėdės nedarydama NIEKO (visgi kažką dariau - mano šikna pasidarė kaip plekšnė, bet dabar vėl suapvalėjo kaip bačka).

Seniai svajojau gaminti pasakiškus keksiukus - ne, jų sudėtyje nebūtų vienaragių ir vaivorykščių, bet jie būtų kas kartą skirtingi, vis skanesni ir skanesni, penktadieniais, susirinkus kaži kieno namuose pažiūrėti filmo ir paplepėti, visi draugai lauktų manęs su tais mažyliais lyg kėksiukų fėjos ir būtų geri, šilti vakarai ^^…

Šiandien buvo pirmas blynas po keksiukų formelės įsigijimo.

Ką galiu pasakyti… keksiukai išėjo palyginti neblogi su tuo, kokius juos galvojau blogiausiame variante (sudegę juodukai). Buvo ale šokoladiniai (šiaip sumestas baltas šokoladas, kakava ir t.t., kitaip tariant, iš to, ką radau po ranka). Truputėlį kartus, suvalgius 4 jau išsipūtė pilvas. BET… kad jūs žinotumėt, koks aromatas sklando namuose! Mmmmmm… Gaiviai šiltai švelniai karčiai saldžiai šokoladinis, mielas, nuoširdus kvapas, toks rudeniškas, jog kitoje vietoje kitu metu ši akimirka atrodytų ne taip magiškai, kaip atrodė ir vis dar atrodo dabar.

Norėčiau, kad dabar po ranka atsidurtų ir įdomi knyga, bet galva užkimšta tik mokyklinėmis nesąmonėmis (ne visomis, žinoma - kelios iš perskaitytų sąrašo knygų buvo vertos kiekvienos sekundės). Tad kelias atsiveria šiam įrašui, arbatai ir linksmai lėkštutėje tupintiems keksams. Jau tik tupintiems, nes pilvas atrodo kaip oro balionas.

Tad tiek šiam kartui, jaukaus vakaro visiems,

K.

Rodyk draugams




Vasara nėra tokia graži, nors…

Sveiki :)
Išsiilgau savo šilto ir jaukaus blogo, kuris, po velnių, visai į tokį nepanašus.
Tiesą sakant, blogo rašymas yra sunkus dalykas. Sugalvoji kažką, rašai, rašai, o tada op! ir ištrini viską, nes perskaičius iš naujo tai atrodo kaip didžiausias bullshit. O ir parašius kažką galvoji, kas čia per mėsmalynas, bet jau įstumi įrašą į likimo rankas ir eini susitepti sumuštinio.
Vasara. Vasara? Vasara!

Vajei, kokie džiaugsmai buvo birželio pirmąją, kiek facebook’e sužydėjo įrašų apie tai, kad dabar atėjo “mūsų dienos, mūsų naktys. Užvaldysim miestą! Summer 2011 - tu mūsų!”, tačiau…
Iš tiesų viskas nėra taip, kaip atrodo. Pirmoji birželio pusė smagi, nespėji susitikti su draugais, vis norisi kažką nuveikti, tada [boring], tada kažkur išvažiuoji, tada [boring] ir taip iki kokio rugpjūčio vidurio, kol visi grįžta iš turkijų ir pasidaro normalus oras.
Cha, jau žinau, kas sukasi kažkurio galvoje - ‘kodėl, po velnių, tu sėdi prie kompo ir rašai šį įrašą, kai gali išeiti į lauką ir džiaugtis saulės bučinukais?”. Aš irgi savęs to kartais klausiu. Na, nueinu, pavaikštau, susitinku su draugais, taip… bet pasiilgau tų laikų, kai vos kažkur suspėdavau. Iš mokyklos namo, namų darbai, tv, būreliai, visokie projektai ir t.t…. Taip, tai tikrai keista, kad apie tai galvoju, kadangi esu tinginys nr. 1, tačiau… Smegeninėje susišvietė, kad turiu galiausiai ne mirinėti vieniša, o KAŽKĄ daryti.
Šiandien susitvarkiau po stalu *audringi plojimai*, o greitai susitiksiu su seniai matyta drauge. :)
Ir tada nebesiskųsiu.

Vasara yra toks dalykas, kai apmąstai viską daugiau kartų, nei norėtum, bet vis tiek nieko nedarai. Oh well :D

Rodyk draugams




Ech tos bobutės ir tie diedukai…

Tai štai.
Vaikštinėjau aš sau ramiausiai vakar vakare su šunimi ir nusprendžiau pasigrožėti nuostabiomis gėlėmis, kurios augo mažame darželyje prie penkiaaukščio namo. Vaikai aplinkui lakstė, linksmai suposi ant sūpynių (norėjau rašyti supynių, bet tada pavingiavo žodį ir dabar nežinau, kuris čia teisingas).
Kažkoks mažas berniukas netyčia spyrė kamuolį beveik prie pat to darželio ir su draugais nubėgo jo pasiimti.
Beet… tuomet į balkoną išlindo BOBUTĖ!

Ji buvo ganėtinai pikta, iš paskos sekė erzinančiai lojantis šuo. Su vandens kibiru rankose močiutė drąsiai užsimojo ir kartojo: “Jūs man mano teritorijos netrypsit! Eikit iš čia! Greit dinkit!! Kad nematyčiau, o tai užpilsiu vandens!”.
Vaikai, aišku, iškart dingo, greitai pagriebę kamuolį, o aplinkui buvę keli žmonės, tarp jų ir aš, nesuprato, kas čia įvyko.
Niekas nė nelietė to išpuoselėto darželio, absoliučiai niekas nesiruošė ir liesti. Gal močiutė neturėjo ką veikti, kad taip greitai atlėkė net su kibiru vandens ir lojančiu pagalbininku?
Teko man suprasti, kad seni žmonės tikrai dažniausiai neturi ką veikti.

Nekalbu apie visus! Turiu omeny tuos, kurie, tarkim, kai yra visiškai tuščias autobusas ir atsisėdi į kurią nors vietą, pribėga ir grūmoja pirštu, jog jaunimas turi stovėti, o ne sėdėti, kad čia tokia nepagarba ir lalala. Tuos, kurie prie pat akių aptarinėja, koks nepadorus tavo sijonas arba kokios nusmukusios kelnės. Tuos, kurių veidas apsiniaukęs labiau, nei… tiesiog labai apsiniaukęs.
Kaip būtų smagu, jei jie mažiau burbėtų ir daugiau juoktųsi:)
Cha, tikiuosi, kad kai būsiu bobutė, būsiu linksma. Nors… kas ten žino :DD

Rodyk draugams




Triušis, kurio vardas Zuikis, ir jo triukšmingasis gimtadienis

Huhuhu!
Šiandien manasis storuliukas švenčia savo pirmąjį nepakartojamą gimtadienį!!

Image and video hosting by TinyPic

Tralialia :) Jis laukia griausmingų sveikinimų ir dideliausių apkabinimų! Na, parašykit, kad norit apkabinti, o aš tai padarysiu už jus:DD

O šiaip, kaip sekasi vasaroti? Man visai neblogai. Sakyčiau, gan gerai. :)

Kad jau aš nelabai turiu ką papasakoti, tai pridedu dar kelias Zuikio nuotraukikes:

Image and video hosting by TinyPic

Image and video hosting by TinyPic

Image and video hosting by TinyPic

Rodyk draugams




Leiskite man papasakoti apie savo penktadienį

Sveiki, mielieji skaitytojai.
Greičiausiai senokai mane čia tebematėte - po paskutinio įrašo ėmiau ir dingau kaip į vandenį.
Na bet štai aš čia, po visų darbų ir nedarbų, pasiruošusi jums pateikti visą savo penktadienio ataskaitą.

Ryte žadintuvas suskambo 5.45. Na, pas mane tokia sistema - skamba anksčiau, aš pramerkiu akis, pasidžiaugiu, kad galiu dar pamiegoti (tokie dalykai oi kaip paglosto širdį), pamiegu, tada po kiek laiko vėl žadintuvas suskamba ir jau tada keliuosi. Čia… hmm… Vienu žodžiu. Tai suskambo, galvoju, po 5 min atsikelsiu (buvo lyg ir darbinga nuotaika), bet kur tau! Iš lovos išsiropščiau 7.03, desperatiškai ieškodama savo kelnių ir atrasdama jas netikėtai prie kuprinės (eee…).

Paskutinis skambutis dvyliktoookaaams! Visi gan šventinės nuotaikos, daugelis pirmokų neišsimiegoję po ketvirtadienio (durų, kabineto puošimas, tralialia). Visų ketvirtokų klasės pasikeitusios, fainos, mielos, pirmokėliai vedė už rankučių, tuo tarpu ir aš, tada kiemelyje draugiškai paleidome helio balionus į orą (buvo labai gražus vaizdas) ir, lydimi kiek dirbtinio skambučio, kuris licėjuje skamba tik kartą per metus, visi sudardėjome į salę.
Buvo labai karšta, tai neiškenčiau ir nepažiūrėjau viso renginio. Bet pažadu, kad kai bus mano išleistuvės, atsėdėsiu visas, kad ir kiek karšta bebūtų :DD

Taigi, grįžau namučio, kažką veikiau (nebeprisimenu, tiesą sakant), pasivaikščiojom su triušiu, tada atvažiavo mama ir jos draugė su didžiausiomis šeimyninėmis picomis :D. Dieve tu mano, kiek aš kankinausi su ta Havajų ir iki šiol jos yra pusė :/ Net nebepasuku galvos į tą maisto pusę…

Dabar sėdžiu su griaustinio ir žaibuko kompanija prie kompiuterio. Greit reikės išjungti jį vardan šventos ramybės.
Parašiau tokį įrašiuką, kuris nėra labai logiškas arba protingas, bet tikrai dienoraštinis :D

Na, ir pabaigai, kad būtų geras penktadienio vakaras, keli mieli paveiksliukai, kuriuos šiandien sužvejojau internete:



Rodyk draugams




Nauji įrašai

Nauji komentarai

Image and video hosting by TinyPic
Image and video hosting by TinyPic