BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Susirašinėjimo džiaugsmai ir kitos smulkmenos

Hey! (ir aš dar sakiau, kad pildysiu blogą dažniau? Yeah, sure.)
Šiandien keliavau į paštą. Aš dažnai keliauju į paštą, taip dažnai, jog paštininkės, pamačiusios mane prie langelio, net nepaima siuntos lapelio ir iškart neša pačią siuntą. True story! Šis “populiarumas” mane šiek tiek gąsdina, tad stengiuosi rinktis kiek tolesnį nuo namų paštą, jei tai įmanoma.
Šiandien ryte turėjau važiuoti į miestą ir susitikti su viena panele prie Kotrynos bažnyčios dėl pirkimo-pardavimo dalykėlių. Kadangi ji vėlavo, aš nusprendžiau pažiūrėti, ką gero turiu savo tašytėje. Ištraukiau šį super mielą voką ir negalėjau atsigėrėti lobiu iš knygyno. Arbatinuotas vokas ir laiškas bei kelios mažos dovanėlės keliaus į Suomiją, kur jį po kelių dienų atidarys ir perskaitys mano susirašinėjimo draugė. Tikėtina, dar ir atrašys, chi chi.

Image and video hosting by TinyPic

Susirašinėjimas su penpal’ais yra žiauriai smagus užsiėmimas. Aišku, šiek tiek kerta per piniginę, bet kiek džiaugsmo yra tiems, kuriems tikras ranka rašytas laiškas yra 1000 kartų mielesnis nei emailo! Aš - viena iš tų žmonių.
Penpal’inti pradėjau nuo praeitų metų, kuomet per postcrossing’o forumą suradau skiltį “Pen-friendship”. Keli mieli mano amžiaus žmonės ieškojo susirašinėjimo draugų ir taip mes apsikeitėme adresais. Deja, visos draugystės su užsieniečiais nutrūko (tik draugystė su lietuve ir olandu (kuris moka šiek tiek lietuvių kalbos) išliko iki šiol!) ir taip šis pomėgis “atslėgo”. Tačiau šiemet banga vėl atplaukė ir per penpalworld bei tą patį postcrossingą atradau naujų draugų :) Rezultatas - daug laimės, skaudanti ranka nuo rašymo, bet tada vėl daug laimės!!
Suomė, kuriai ir keliauja šis vokas, yra kaip mano kopija kitoje šalyje. Niekada negalvojau, kad yra žmonių, kurių pomėgiai ir požiūriai į įvairius dalykus būtų beveik identiški! Ir kad mes taip ilgai susirašinėsim - jau skaičiuoju daugiau nei 10 laiškų, gautų iš jos. Ir po 5-6 lapus kiekvieną kartą! Tas jausmas, kai gauni spalvotą voką pašto dėžutėje, o jame guli laiškas, nuotraukos ir mažos staigmenos, labai mielas. Ir labai džiuginantis širdelę :) Dar neseniai gavau laišką iš belgės ir merginos iš Singapūro. Pastaroji man parašė du lapus vien apie jos šalį tuo miniatiūriniu azijiečių raštu ir nupiešė savo mokymosi sistemą. Irgi smagu.
Minusiukas - kai kurie penpal’ai iš tiesų niekada nebuvo girdėję apie Lietuvą. Tas liūdina (juk mes dar nedingę iš žemėlapio, ar ne?). Ir dar - kai kurie nusprendžia, kad atrašyti atgal yra too mainstream ir mūsų draugystė nutrūksta. Bet, anyway, gauti po kelis laiškus per mėnesį iš skirtingų šalių yra labai faina ir dar fainiau, kai bendravimas tęsiasi ilgai, kol žmogus nebebijo laiške rašyti to, kas jam tiesiog ant širdies. Ir anglų kalbos žinios lavinamos, čia tikrai geras dalykas :)

Tai tiek. Pasidalinau vienu iš savo džiaugsmų - jei ir jūs norit susirašinėti su bendraamžiais ar bendrų pomėgių turinčiais žmonėmis, išbandykite čia paminėtas internetines vieteles - penpalworld.com, forum.postcrossing.com ir t.t. Mačiau, kad ir manodrabuziai.lt lietuviai (aha, merginos ir vaikinai!) ieško lietuvių penpal’ų. Irgi smagu, yra tikimybė susitikti.

Na, va. Geros (pragariškai karštos) vasaros! Kad neperkaitintų galvelių,che che :)

P.S. Panelės, kurios komentuoja juokingus komentarus po mano įrašu apie Bieberį, kuris gal prieš 2 metus buvo parašytas - get over it. Iš tiesų grasinimai, tokie kaip “karakiwi, as iskasiu tavo karo kiwi ir su*isiu galva” skamba daugiau nei juokingai (šitą komentarą ištryniau, nes nepatiko). PEACE!

Rodyk draugams




Kodėl žmogus negali nerašyti arba kas mane paskatino grįžti į blogo sferą

Šiandien buvo ta diena “kaip tyčia” - kalbėjausi su drauge apie gyvenimą, ateitį ir kitokius egzistencinius klausimus ir, lyg tarp kitko, buvo paminėtas blogo rašymas (nesuprantu, kaip čia visi mazgai susiraizgė būtent į šį dalyką, bet lai tai lieka mistika).

Grįžusi namo padariau tai, ko niekada anksčiau net nebuvau pamąsčiusi, kad darysiu - išsinešiau savo nešiojamąjį kompą, kuris, beje, visai puikiai atlieka stacionaraus kompiuko vaidmenį, nes visuomet keliauja “su laidais”, o ne kaip normalus laptopas su baterija, į balkoną. Susiraizgiusi minkštame guolyje nusprendžiau sukurpti kokią mažą istoriją, tada tiesiog nuobodžiai stebėti žmonių gyvenimo dramas facebooke ar kokią serialo naują seriją pažiūrėti, bet… pirštai patys (nejuokauju!) nuslydo prie klaviatūros ir atvedė mane čia.

Blogas.lt svetainėje buvau taip seniai, kad iš pradžių turėjau nurankioti voratinklius nuo savo dienoraščio, kad galėčiau į jį iš naujo rašyti (reklaminių komentarų trynimas užima laiko, patikėkit). Paskutinis įrašas buvo parašytas praeitų metų spalį!!

Pamenu, kaip dar tą patį spalį pasižadėjau sau, jog daugiau nerašysiu blogo, nes niekam po galais neįdomios tos sapalionės ir pokalbiai su savimi ir gaištu aš tik savo laiką, norėdama įrodyti visokias tiesas.
Dabar, po nepilnų metų, aš suvokiau, kodėl grįžau, nors žadėjau negrįžti - visokių rašliavų parašymas padeda pačiam sau, ir man, žmogui, kuris prisiriša prie bet kokios smulkmės, blogas yra savotiškai mielas padaras, kuris suteikia bent truputį džiaugsmo parašius kad ir tokį įrašą kaip šis. Betikslį, beprasmį, be Chuanitos ir Andreso Robleso meilės istorijos, bet savą :)

Tai va tiek va. Vasara atėjo, minčių vis daugiau, jei nepamiršiu, karts nuo karto parašysiu kokį mažą įrašiuką :) Jei esi kaip šis meškis, sorry už sugaištą laiką.

Rodyk draugams




Kai kiekvienas kampelis kvepia vasara

Negaliu patikėti, kad į šį blogą taip ilgai nieko nerašiau :D Bet dabar, kai yra šiek tiek laisvo laiko, galima ir palepinti jį kokiu įrašiuku :)..

Na, ką gi, atostogos oficialiai ATIDARYTOS! Sesija baigta, pretenduoju į gaaal ir neblogus pažymiukus, nuo kokio šešeto:D, bet žiūrėsim, kaip ten kas bus.
Šiandien, kai vedžiojau šunį (leiskite pasigirti, vedžioju šalimais gyvenančių žmogelių šarpėjukę), saulė taip spigino į akis, jog net pagalvojau apie akinius nuo saulės.
Bet… pala! Ar tai nereiškia, jog po truputį čia atrieda atidunda vasara?
Iš tiesų, kai miške ošia medžiai, tai man primena jūros bangas… kai padvelkia gaiviu vėjeliu, mintyse iškyla karštoji Nida… kai dabar galiu sau leisti kas dieną po ledų porciją, tai jau yra šis tas! Ir kai pamatau oro balionus… tuos DIDŽIULIUS ORO BALIONUS… Aaach, širdyje taip gera pasidaro :)

Nors nesu karščio mėgėja, bet ta gaivuma, kuri jau išmušė visus ledokšnius, pakeri net ir didžiausią paniurėlį, tiesa?

Mintys mano šuoliuoja, norisi tiek daug visko padaryti!
Beje, užpraeitą savaitę gavau į savo namukus štai tokį mažą draugužį:

Image and video hosting by TinyPic

Mane labai žavi mažyčiai pelėdžiukai :D

Tai va, tiek norėjau paplepėti su tauta, gero ir ramaus jums vakaro :)
P.S. Jei ieškot, ką čia paskaičius, užsukit čia: http://mydiary.blogas.lt/ :)

Rodyk draugams




Niekada nebijokit pasakyti “myliu”

Žinot, nesu mėgėja tokių romantiškų dalykėlių, na, tik ne rašant. Paskaityti kitų istorijas visada smagu :)
Tačiau dabar mane apėmė tokia keista nuotaika…
Pažiūrėjau video iš youtube, kur liūtukas, augintas pas žmones, buvo paleistas į laisvę ir vėliau tie žmonės atvyko aplankyti jo. Prižiūrėtojai sakė, jog liūtas žmonių nebeatpažins, tačiau šis atbėgo, puolė glėbesčiuotis ir t.t. Iš pradžių galvojau, jog puola tuos vyrus, bet ne, jis tikrai buvo jų pasiilgęs :) Tokie vaizdai ir dar fone skambanti atitinkama muzika priverčia apsiašaroti. Bent jau man pravirkti nereikia didelių pastangų - jei tik kas mielo, gražaus ir liūdno, tuoj tuoj Niagaros kriokliai pasirodo.
Na, tada, po to video, pažiūrėjau dar vieną su liūdna meilės istorija. Tralialia, vaikinukas ir mergina mylėjo vienas kitą, bet kai nusprendė galų gale po tiek metų susitikti, lėktuvas, kuriuo skrido mergina, sudužo. Jie taip ir nespėjo garsiai vienas kitam ištarti “aš tave myliu”.

Žodžiu, įrašo moralas yra toks - niekada nebijokite pasakyti kažkam “myliu”. Tai trumpas žodis, bet ištartas nuoširdžiai jis įgauna kitokią prasmę. Tokią… kurią sunku apibūdinti. Laikas niekada nesustos, nepalauks, kada būsi pasiruošęs, jis visuomet bėgs ir bėgs. Tad brangiam žmogui meilės negaila, tik reikia pasakyti tai, jog jis žinotų tokį dalyką ir visuomet jus nešiotųsi širdyje.

Va toks trumpas ir romantiškai saldus mano šio vakaro pasakojimėlis :) Gerai praleiskite vakarą su artimais žmonėmis.

Rodyk draugams




Šiaip sakau, jog esu “Forever Alone”, nekenčiu “Valentinkės”, bet slapta tikiu meile

Ar ne?
Ar tik daugelis iš mūsų taip nedarė vakar, romantiškąją, oi širdingąją, dienelę?
“Nešvenčiu Valentino dienos. Net nėra tokios šventės man” kokius 80 % dažniausiai būna MELAS. Juodas, paryškintas ir storas melas. Kodėl gi? Ogi todėl, jog kiekvienas žmogus širdyje žino, kad yra mylimas. Jis kažkam rūpi - močiutei, šuniukui, mamai ar galų gale kokiam autobuso vairuotojui. Kažkas jį prisimena, kažkas dėl jo išgyvena - forever alone būti niekaip neįmanoma.
Teoriškai. Praktiškai visi žmonės turi tokį “kaipmėgstuskųstis” sindromą. Kaip jis veikia? Pasakius, kad niekas jo nemyli, iškart atsiranda pulkas komentatorių, kurie rašo: “bajk tju!;@@@*” arba “mes tave visi mylim!!”. Tai, iš dalies, paglosto savimeilę.
Negaliu pasakyti, jog pati taip nesijaučiu - kartais mes, atrodo, esame tokie vieniši, kad net tas pats pirštas turi daugiau draugų nei mes. Bet taip nėra!

Jei koks aukštas blondinas(-ė) neatkreipia dėmesio į Tave, tai dar nėra pasaulio pabaiga. Juk Valentino diena yra MEILĖS diena, o mylėti galima visus! Nors daugiau dėmesio norisi sulaukti iš priešingos lyties atstovų, tam kartais kažkas sutrukdo. Po kol kas pavadinkime tai likimu. Tai vat.
Įrašo moralas (arba ne) - neverta skųstis, kad ir kaip norėtųsi ir tas neatrodytų kaip skundimasis, o verčiau apsižiūrėti aplinkui - pasaulyje yra tiek daug nuostabių žmonių! Draugai, artimieji visuomet jus mylėėėės :)

Rodyk draugams




Ačiū, žiemos man jau gana.

Negalvojau, kad pati taip parašysiu, bet ko gero kaip vasarą norisi žiemos, taip elementariai žiemą norisi vasaros, ir taip kasmet. Negalvojau taip šiemet, nes žiema man tikrai patiko.
Bet.

Kiek jau galima atsikelti ryte ir pro langą matyt anglių išdegintą vaizdą?? Viskas tamsu, šalta, sniego pusnys visur, tie kalnai ledo-bala-žino-ko, megztiniai, kepurės, grįžtu namo lydima tamsumos, beveik nematau gražios dienos šviesos. Saulė pasirodo taip retai kaip švenčiamos Kalėdos, batai šlaputėliai, neįmanoma išbėgti į lauką vien su šlepetėm ir lengva suknute…
Žodžiu, kovą dar bus tarpinis metas, kurį vadinu “balučių su šuns kakučiais” laikotarpiu, o tada… o tada, pasauli, ruoškis, here comes Karolina!!


Someday…

Daaah, buvo gražus sekmadienis. Tikrai. Labai gražus. Netgi šėliojau mieste. Daugiau tokių ir gyvenimas bus gražesnis.

Rodyk draugams




Apkabinkit mane

Egoistė, savanaudė… vadinkite mane kaip norit. Tačiau dabar man reikia apkabinimo.
Man reikia padrąsinančio žodžio, to postūmio į priekį, tos mielos šypsenėlės, kuri įžiebtų ugnelę manyje.
Man labai reikia šilto žmogaus šalia.
Šilto - ne ugnimi besispjaudančio, o šilto savo vidumi. Nepažadu atsakyti tuo pačiu - tiesiog reikia stipresnio žmogaus už mane, kuris viską atlaikytų kartu su manimi. O aš pasistengčiau su juo, kai tam žmogui to prireiks.

Kai dabar taip sunku, paskutinė semestro savaitė(!), darbų daug, o poilsio mažai, visi kažko reikalauja, visi kažko tikisi… Aš tikiuosi tik supratingo žmogaus.

Nenoriu būti verkšlenanti pana, kurių, prisipažinsiu, pilna visur. Nenoriu idealizuoti savo svajonių vaikino, nes neturiu to idealo. Nenoriu svaidytis tuščiomis frazėmis.

Bet to apkabinimo taip trūksta…

Rodyk draugams




Vasaros darbo ypatumai

Vasara - neblogas metas. Nepatinka, kad įmanoma ištirpti, bet bet.
Ir vasarą galima gauti papildomų pinigėlių prižiūrint kaimynų vaikus ar padedant močiutei darže.
Aš šią vasarą padedu močiutei valyti gyvenamąjį namą + ofisus.
Taip, taip, valyti liftus ir trainiotis su modernia šluota rankose yra nemalonu, žemina ir t.t., bet šlamantys tikrai nepamaišys, o ir namie nereikės tempti laiko. Tik pirmomis dienomis buvo sunku, dabar kaip fėja pralekiu ir visur kaip iš reklamos :D
Visgi tame ganėtinai naujame name su įspūdinga laiptine ir dar įspūdingesniais liftų mygtukais (čia rimtai), ateities durimis ir turbūt ne vieną šimtą kainavusiomis plytelėmis gyvena tikrai pasiturintys žmonės. Ir keistuoliai.
Pradėkime nuo to, jog viename iš aukštų gyvena toks sportininkas, kuris rūko kaip kaminas. Nu tikrai. Skardinė nuo katinų ėdalo (peleninė) visuomet būna pilna, o pelenai išsibarstę per kelis aukštus. Kaip įmanoma sportuoti ir dūminti?
Devintame aukšte gyvena tatuiruota blondinė. Ant rankos turi milžinišką kaukolę su rože. Gal ir gražu, kas man iš to. Kaskart vis nustebina savo šukuosenos pokyčiais - arba įsiriša dramblišką rožę, arba užsideda šiltą kepurę (per pačius karščius). Niekuomet nepasisveikina.
Dar tame pačiame aukšte nuolatos tupi toks turkas. Kai tik susitinkam, į mano pasisveikinimą atsako savo nesuprantama kalba ir ima mosikuoti rankomis ir kažką aiškinti, rodydamas į telefoną. Kaži, ką jis man nori pasakyti?
Septintame aukšte gyvena nuostabi šeimynėlė, kiekvieną vakarą turbūt rengianti vakarėlius iki paryčių. Laiptinėje būna primėtyta visko - balionų, makaronų, iš alaus kamštelių sudarytas “smailas”. Šmaikštūs.
Kažkurie žmonės marinuoja savo cigarečių nuorūkas. Užpila vandeniu į stiklainį ir palieka jas plūduriuoti, liesti draudžiama.
Vienas iš liftų amžinai būna pribučiuotas. Žinau, kad visi mylime save, bet pagalvokime ir apie kitus - lūpų dažai sunkiai nuvalomi, galų gale!

Gana pliurpti, einu ledų.
Greit ruduo, mūsų gedulo ir vilties diena artėja, moksleiviai, stiprybės visiems. Iškentėsim.

Rodyk draugams




Geras darbas

Didžiausias malonumas - slapta atlikti gerą darbą, apie kurį žmonės sužino atsitiktinai. (Charles Lamb)

Argi ne taip? :)

Rodyk draugams




Kai geras oras, tai ir širdyje geriau

Vakar buvo labai geras ir gražus oras.
Ir vakar buvau labai linksma :) Galvojau, ai, pasižiūrėsiu filmą, gal padekupažuosiu, nes ką tik buvau grįžusi iš parduotuvės ir labai tingėjau kur nors eiti.
Tačiau vėliau, pamačiusi labai agituojantį draugės užrašą skype, nutariau pakvėpuoti grynu oru.
Ir iš tiesų - kur kas geriau pabūti gamtoje, vaikščioti, vaikščioti, vaikščioti… iki nukritimo.
Norėčiau, kad toks oras būtų dažniau.
Be to, upė buvo labai patvinusi. Ajajai, tikrai nustebau, pamačiusi, jog ji užliejo vasarą pamėgtas sūpynes.
Ech… dar keli mėnesiai, ir jau vasara….

Image and video hosting by TinyPic

Rodyk draugams




Nauji įrašai

Nauji komentarai

Image and video hosting by TinyPic
Image and video hosting by TinyPic