BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Kodėl žmogus negali nerašyti arba kas mane paskatino grįžti į blogo sferą

Šiandien buvo ta diena “kaip tyčia” - kalbėjausi su drauge apie gyvenimą, ateitį ir kitokius egzistencinius klausimus ir, lyg tarp kitko, buvo paminėtas blogo rašymas (nesuprantu, kaip čia visi mazgai susiraizgė būtent į šį dalyką, bet lai tai lieka mistika).

Grįžusi namo padariau tai, ko niekada anksčiau net nebuvau pamąsčiusi, kad darysiu - išsinešiau savo nešiojamąjį kompą, kuris, beje, visai puikiai atlieka stacionaraus kompiuko vaidmenį, nes visuomet keliauja “su laidais”, o ne kaip normalus laptopas su baterija, į balkoną. Susiraizgiusi minkštame guolyje nusprendžiau sukurpti kokią mažą istoriją, tada tiesiog nuobodžiai stebėti žmonių gyvenimo dramas facebooke ar kokią serialo naują seriją pažiūrėti, bet… pirštai patys (nejuokauju!) nuslydo prie klaviatūros ir atvedė mane čia.

Blogas.lt svetainėje buvau taip seniai, kad iš pradžių turėjau nurankioti voratinklius nuo savo dienoraščio, kad galėčiau į jį iš naujo rašyti (reklaminių komentarų trynimas užima laiko, patikėkit). Paskutinis įrašas buvo parašytas praeitų metų spalį!!

Pamenu, kaip dar tą patį spalį pasižadėjau sau, jog daugiau nerašysiu blogo, nes niekam po galais neįdomios tos sapalionės ir pokalbiai su savimi ir gaištu aš tik savo laiką, norėdama įrodyti visokias tiesas.
Dabar, po nepilnų metų, aš suvokiau, kodėl grįžau, nors žadėjau negrįžti - visokių rašliavų parašymas padeda pačiam sau, ir man, žmogui, kuris prisiriša prie bet kokios smulkmės, blogas yra savotiškai mielas padaras, kuris suteikia bent truputį džiaugsmo parašius kad ir tokį įrašą kaip šis. Betikslį, beprasmį, be Chuanitos ir Andreso Robleso meilės istorijos, bet savą :)

Tai va tiek va. Vasara atėjo, minčių vis daugiau, jei nepamiršiu, karts nuo karto parašysiu kokį mažą įrašiuką :) Jei esi kaip šis meškis, sorry už sugaištą laiką.

Rodyk draugams




Vasara nėra tokia graži, nors…

Sveiki :)
Išsiilgau savo šilto ir jaukaus blogo, kuris, po velnių, visai į tokį nepanašus.
Tiesą sakant, blogo rašymas yra sunkus dalykas. Sugalvoji kažką, rašai, rašai, o tada op! ir ištrini viską, nes perskaičius iš naujo tai atrodo kaip didžiausias bullshit. O ir parašius kažką galvoji, kas čia per mėsmalynas, bet jau įstumi įrašą į likimo rankas ir eini susitepti sumuštinio.
Vasara. Vasara? Vasara!

Vajei, kokie džiaugsmai buvo birželio pirmąją, kiek facebook’e sužydėjo įrašų apie tai, kad dabar atėjo “mūsų dienos, mūsų naktys. Užvaldysim miestą! Summer 2011 - tu mūsų!”, tačiau…
Iš tiesų viskas nėra taip, kaip atrodo. Pirmoji birželio pusė smagi, nespėji susitikti su draugais, vis norisi kažką nuveikti, tada [boring], tada kažkur išvažiuoji, tada [boring] ir taip iki kokio rugpjūčio vidurio, kol visi grįžta iš turkijų ir pasidaro normalus oras.
Cha, jau žinau, kas sukasi kažkurio galvoje - ‘kodėl, po velnių, tu sėdi prie kompo ir rašai šį įrašą, kai gali išeiti į lauką ir džiaugtis saulės bučinukais?”. Aš irgi savęs to kartais klausiu. Na, nueinu, pavaikštau, susitinku su draugais, taip… bet pasiilgau tų laikų, kai vos kažkur suspėdavau. Iš mokyklos namo, namų darbai, tv, būreliai, visokie projektai ir t.t…. Taip, tai tikrai keista, kad apie tai galvoju, kadangi esu tinginys nr. 1, tačiau… Smegeninėje susišvietė, kad turiu galiausiai ne mirinėti vieniša, o KAŽKĄ daryti.
Šiandien susitvarkiau po stalu *audringi plojimai*, o greitai susitiksiu su seniai matyta drauge. :)
Ir tada nebesiskųsiu.

Vasara yra toks dalykas, kai apmąstai viską daugiau kartų, nei norėtum, bet vis tiek nieko nedarai. Oh well :D

Rodyk draugams




Ech tos bobutės ir tie diedukai…

Tai štai.
Vaikštinėjau aš sau ramiausiai vakar vakare su šunimi ir nusprendžiau pasigrožėti nuostabiomis gėlėmis, kurios augo mažame darželyje prie penkiaaukščio namo. Vaikai aplinkui lakstė, linksmai suposi ant sūpynių (norėjau rašyti supynių, bet tada pavingiavo žodį ir dabar nežinau, kuris čia teisingas).
Kažkoks mažas berniukas netyčia spyrė kamuolį beveik prie pat to darželio ir su draugais nubėgo jo pasiimti.
Beet… tuomet į balkoną išlindo BOBUTĖ!

Ji buvo ganėtinai pikta, iš paskos sekė erzinančiai lojantis šuo. Su vandens kibiru rankose močiutė drąsiai užsimojo ir kartojo: “Jūs man mano teritorijos netrypsit! Eikit iš čia! Greit dinkit!! Kad nematyčiau, o tai užpilsiu vandens!”.
Vaikai, aišku, iškart dingo, greitai pagriebę kamuolį, o aplinkui buvę keli žmonės, tarp jų ir aš, nesuprato, kas čia įvyko.
Niekas nė nelietė to išpuoselėto darželio, absoliučiai niekas nesiruošė ir liesti. Gal močiutė neturėjo ką veikti, kad taip greitai atlėkė net su kibiru vandens ir lojančiu pagalbininku?
Teko man suprasti, kad seni žmonės tikrai dažniausiai neturi ką veikti.

Nekalbu apie visus! Turiu omeny tuos, kurie, tarkim, kai yra visiškai tuščias autobusas ir atsisėdi į kurią nors vietą, pribėga ir grūmoja pirštu, jog jaunimas turi stovėti, o ne sėdėti, kad čia tokia nepagarba ir lalala. Tuos, kurie prie pat akių aptarinėja, koks nepadorus tavo sijonas arba kokios nusmukusios kelnės. Tuos, kurių veidas apsiniaukęs labiau, nei… tiesiog labai apsiniaukęs.
Kaip būtų smagu, jei jie mažiau burbėtų ir daugiau juoktųsi:)
Cha, tikiuosi, kad kai būsiu bobutė, būsiu linksma. Nors… kas ten žino :DD

Rodyk draugams




Koks mielas, geras, gražus, ramus, smagus šeštadienis!

Aaach, dabar sėdžiu prie kompiuterio ir rašau jums šį įrašą. Žinoma, tuo pat metu gurkšnoju šiltą arbatą ir kramsnoju “Bounty” batonėlio puselę.
Ką šiandien veikiau? Ogi nieko ypatingo. Ryte bandžiau save prabudint iš miego stadijos, tada pavalgiau, susiruošiau su mama į Ozą. ŠOPINGAAAS! :D
Na, nusipirkau tokią fainą fainą lengvą vasarišką suknytę, kai ką iš flo!, kaip, pvz, magnetuką ir šį penaliuką - pieno pakeliuką (jam buvo nuolaida, tai nesusilaikiau. Nesvarbu, kad tokį turi jau pusė mano pažįstamų:D):

Image and video hosting by TinyPic

Kadangi ryt mamos diena, aš turėjau puikų planą padaryti visai mielą dovaną (kadangi tas planas neįvyko, nesakysiu, kas tai buvo). Beet… mama pamatė vitrinoje nici aviukę ir įsimylėjo ją :D Ką gi, teko griebti ją niekam nematant. Oi kiek džiaugsmo bus rytoj :D Dešinioji priklausys jai, o kairiąją pati sau pasidovanojau:

Image and video hosting by TinyPic

Ir dar parodysiu, ką gavau iš savo antrojo tag’o! Pirmajame, kaip jau minėjau, o gal ir ne, iš Belgijos gavau auskariukus! O štai čia suprise tag’as iš Baltarusijos (aka Gudijos):

Image and video hosting by TinyPic

Keista, kad siuntėjas buvo vaikinas (iš voko su gėlytėmis spėjau, kad tai mergina), bet buvo smagu gauti mielą laiškelį, magnetuką, lipdukus su Minsko vietomis ir Kempiniuko liniuotę :)

Tai štai. Labai gera, kai nebereikia nešioti sunkių striukų. Dar labai gera, kai visi kieme augantys medžiai pasipuošia žaliais gražumais. Geriausia, kai tuo gali džiaugtis ne vienas, o su artimais žmonėmis :))

Gero vakaro, mielieji ;*.

Rodyk draugams




Pavasari, baik kutenti man nosį!

Koks lievas pavadinimas… galva neišneša (jei ji išvis kažką neša) kažko protingo.

Žodžiu, kas įvyko gero per mano atostogas:
aplankiau ex mokyklą
atsikėliau pirmadienį
neprisimenu
suvalgiau du kiaušinius per Velykas ir iškankinau savo triušį.

Mat gi kaip turiningai praleidau linksmąją savaitę be pamokų :D
O šiandien… tam tadadam!… sužinojau (dalinai) savo sesijos pažymius!!
Iškilmingai skelbiu, kad jie nėra tokie superiniai, bet vis kažkas geresnio. Tai vat, matematika mane pasveikino 8, o anglų, deja deja, taip pat 8. Nors buvo 8,4!! Damn, kaip nekenčiu tokių keblių situacijų. Liko tik lietuvių! Geriau nespėliosiu, bus kaip bus.

Kaip jums pavasaris? Man tai visai geras. Šiandien netgi ta proga suvalgiau tris apelsinus (stengiuosi save varžyti, nes kai vieną suvalgau, tai jau nebesustoju), vieną batonėlį “Bounty” ir bananą. Čia, žinoma, priedai prie pusryčių ir pietų. Ir iš Taivano gavau labai mielą atvirutę, kuri iš tiesų atrodo gražiau, nei nuskenuota:

Jeigu jums įdomu, kodėl aš gavau atviruką, o jūs ne, tai galiu pasakyti, kad aš dalyvauju čia: http://www.postcrossing.com/. Mielas kompiuteriukas ištraukia tau adresą iš bet kurio pasaulio kampelio, tada nusiunti žmogui atvirlaiškį, o kai jis atvirutę gauna, užregistruoja, tada ir tau kažkas siunčia džiaugsmelį.
Kadangi viskas svetainėje apgalvota gan protingai, aš, išsiuntusi po kol kas 35 atvirutes, taipogi gavau 35 iš kitų kraštų + įvairios “thank you” cards (jei žmogui žiauriai patiko tavo atvirukas arba jis nesibodi pabendrauti, tai atsiunčia kokį atviruką - staigmenuką).

Dar postcrossinge yra toks geras dalykas kaip tag’ai - aš užtaginu žmogų, kuris parašė žinutę prieš mane, tam tikroje temoje, o mane užtagina žmogus, parašęs po maniškės žinutės. Aš buvau nusiuntusi auskariukus vienai merginai iš Anglijos, kuri, pasirodo, yra lietuvė, o šiandien gavau staigmeną iš Belgijos - super puper įpakuotus mažus ledinukus ir pingvinus prie ausies. Kaip nuskilo! Dvi porytės ^.^.

Tataigi, nors pašto ženkliukai kainuoja, bet ne karvė, nes jei turite daug valios neprisiųsti daug iškart, tai kartą į mėnesį išsiųstas popieriukas su šiltais žodžiais smarkiai piniginės nepaplonins. Siūlau visiems užsiregistruoti toje svetainėje (dabar vis daugiau lietuvių ten yra, kas yra žiauriai smagu), nes patirsit tokį gerą gerą jausmą, kai netikėtai pašto dėžutėje atsiras gabalėlis Malaizijos arba Italijos. O dar geresnis jausmas būna tada, kai žinai, jog pats savo atvirute kažkam praskaidrinai dieną :).

Sėkmės, gero vakaro ir skanios arbatos,
K.

Rodyk draugams




Kai kiekvienas kampelis kvepia vasara

Negaliu patikėti, kad į šį blogą taip ilgai nieko nerašiau :D Bet dabar, kai yra šiek tiek laisvo laiko, galima ir palepinti jį kokiu įrašiuku :)..

Na, ką gi, atostogos oficialiai ATIDARYTOS! Sesija baigta, pretenduoju į gaaal ir neblogus pažymiukus, nuo kokio šešeto:D, bet žiūrėsim, kaip ten kas bus.
Šiandien, kai vedžiojau šunį (leiskite pasigirti, vedžioju šalimais gyvenančių žmogelių šarpėjukę), saulė taip spigino į akis, jog net pagalvojau apie akinius nuo saulės.
Bet… pala! Ar tai nereiškia, jog po truputį čia atrieda atidunda vasara?
Iš tiesų, kai miške ošia medžiai, tai man primena jūros bangas… kai padvelkia gaiviu vėjeliu, mintyse iškyla karštoji Nida… kai dabar galiu sau leisti kas dieną po ledų porciją, tai jau yra šis tas! Ir kai pamatau oro balionus… tuos DIDŽIULIUS ORO BALIONUS… Aaach, širdyje taip gera pasidaro :)

Nors nesu karščio mėgėja, bet ta gaivuma, kuri jau išmušė visus ledokšnius, pakeri net ir didžiausią paniurėlį, tiesa?

Mintys mano šuoliuoja, norisi tiek daug visko padaryti!
Beje, užpraeitą savaitę gavau į savo namukus štai tokį mažą draugužį:

Image and video hosting by TinyPic

Mane labai žavi mažyčiai pelėdžiukai :D

Tai va, tiek norėjau paplepėti su tauta, gero ir ramaus jums vakaro :)
P.S. Jei ieškot, ką čia paskaičius, užsukit čia: http://mydiary.blogas.lt/ :)

Rodyk draugams




Niekada nebijokit pasakyti “myliu”

Žinot, nesu mėgėja tokių romantiškų dalykėlių, na, tik ne rašant. Paskaityti kitų istorijas visada smagu :)
Tačiau dabar mane apėmė tokia keista nuotaika…
Pažiūrėjau video iš youtube, kur liūtukas, augintas pas žmones, buvo paleistas į laisvę ir vėliau tie žmonės atvyko aplankyti jo. Prižiūrėtojai sakė, jog liūtas žmonių nebeatpažins, tačiau šis atbėgo, puolė glėbesčiuotis ir t.t. Iš pradžių galvojau, jog puola tuos vyrus, bet ne, jis tikrai buvo jų pasiilgęs :) Tokie vaizdai ir dar fone skambanti atitinkama muzika priverčia apsiašaroti. Bent jau man pravirkti nereikia didelių pastangų - jei tik kas mielo, gražaus ir liūdno, tuoj tuoj Niagaros kriokliai pasirodo.
Na, tada, po to video, pažiūrėjau dar vieną su liūdna meilės istorija. Tralialia, vaikinukas ir mergina mylėjo vienas kitą, bet kai nusprendė galų gale po tiek metų susitikti, lėktuvas, kuriuo skrido mergina, sudužo. Jie taip ir nespėjo garsiai vienas kitam ištarti “aš tave myliu”.

Žodžiu, įrašo moralas yra toks - niekada nebijokite pasakyti kažkam “myliu”. Tai trumpas žodis, bet ištartas nuoširdžiai jis įgauna kitokią prasmę. Tokią… kurią sunku apibūdinti. Laikas niekada nesustos, nepalauks, kada būsi pasiruošęs, jis visuomet bėgs ir bėgs. Tad brangiam žmogui meilės negaila, tik reikia pasakyti tai, jog jis žinotų tokį dalyką ir visuomet jus nešiotųsi širdyje.

Va toks trumpas ir romantiškai saldus mano šio vakaro pasakojimėlis :) Gerai praleiskite vakarą su artimais žmonėmis.

Rodyk draugams




Mano mažos mielos kolekcijos

Prieš kokius du metus pradėjau rinkti angeliukus. Na, žinot, kai bažnyčiose prie žvakučių būna angeliukų statulėlės? Jos mažos ir labai mielos :) Vieną padovanojo mama, vėliau močiutė, krikšto mama… Taip susidarė nemaža krūvelė.

Image and video hosting by TinyPic

Turiu daug gražesnių ir visai mažiukų, tik taip papuolė būtent šitą kampą nufotografuoti :)
Na, tie angeliukai magiški. Jie visi su sava istorija…

Dabar turiu jų daug daug (truputį virš 30), ir kažkaip nustojau rinkti. Užtenka savo mažojo rojaus :)
Beeet… labai pradėjau rinkti tokias mažytes mažulytes porcelianines statulėles.
Šiuo metu prie savo mažiausiųjų priskiriu mergaitę ir pelėdą (abi nugriebiau blusturgyje už berods vieną litą?) bei kačiuką (močiutė atidavė).

Image and video hosting by TinyPic

Ką galiu pasakyti? Man labai patinka miniatiūriniai daiktai. Jie tokie faini :)
Hmm, ką kolekcionuoju dar? Sunku pasakyti, nes neprisimenu ir net neįsivaizduoju, ar tai galima pavadinti didelėmis kolekcijomis. Na, tarkim užrašų knygutes, žurnalus… šypsenas (savo atmintyje):). Ir labai dievinu rudenį rinkti kaštonus, o vasarą - įdomius akmenukus.
O jūs?

Rodyk draugams




Aš dar gyva! Arba įspūdžiai iš Knygų Mugės 2011

Knygų mugė - labiausiai laukiama paroda-mugė LITTEXPO (nusileidžia tik Kalėdinei, rudeninei ir Kaziuko mugei senamiestyje). Ryte net tirtėjau iš noro kuo greičiau ten nuvažiuoti!
Žinoma, nors atvykome 20 minučių po LITEXPO atsidarymo, vietų mašinai pastatyti jau veik nebuvo, o eilės atrodė kilometrinės.

Turbūt knygų mugė man labiau patinka kaip komercinis renginys. Ypač dėl nemokamų atvirukų/knygų skirtukų/žurnalų dalijimo, naujų knygų kvapo, nuolaidėlių ir dar visokių malonių dėdžių, kurie tai kokį saldainį už malonų pokalbį padovanoja, tai šiaip pralinksmina.
Nors atrodo, kad turėčiau sakyti, jog reikia nuėjus į mugę paklausyti ir pabuvoti renginiuose - susitikimuose su rašytojais ir t.t. Meeeh, būsiu atvira - tokie dalykai truputį migdo. Anksčiau žiūrėdavau, klausydavausi, bet nedaug. Pati net pamenu, kaip rašytojų kampe skaičiau savo kūrybą :) Buvo smagu.
Woo hoo! Mačiau A. Čekuolį ir tą linksmuolį Gustavą, dalino autografus Kinijos sienos ilgumo eilei žmonių. Ir šiaip daug pažįstamų sutikau :) Tas taip pat linksma.
Vaikų kampas, kuriame buvo nemažai suaugusiųjų, visuomet patraukia mano dėmesį kūrybinėmis užduotimis - argi nesmagu trumpam prisėsti ir papiešti ant lapo popieriaus, nuspalvoti kiškučius, parašyti vardą Brailio raštu?
Praleidau mugėje apie dvi valandas (su pakartotinais ratais). Nors ir buvo daug žmonių, emocijos kaip ir visuomet geros, norisi viską pamatyti, pačiupinėti, įsigyti, paplepėti ar paklausyti.

Anyway, nusipirkau du labai mielus atvirukus, knygą apie modeliną, receptų knygelę iš malonios tetos, kuri man bandė įkišti “Panelės” prenumeratą, du L’OFFICIEL žurnalus už 3 Lt ir prikroviau du maišus makulatūros.

Dabar laukiu laukiu laukiu Kaziuko. Mugėse būti labai smagu! Tiek naujų dalykų, tiek įdomių žmonių :)…

Rodyk draugams




Kas čia klapsi? Silikonas!

Rimtai, pasakykit man, kad aš vis dar normali.
Ar iš tiesų yra gražu vaikščioti veidą išsitepliojus kaip pajacui ar indėnui prieš mūšį?
Hmm, žinoma, grožio “deivės” (pabrėžiu, tai sarkazmas) sakytų:

ant veido užsitepu nedaug pudros, vos vos.
realybė: ant veido prikraunamas visas parduotuvėse rastas turtas ir Gariūnų lobynai.

mėgstu juodu tušu paryškinti savo blakstienas.
realybė: mėgstu išsidažyti kaip panda.

lūpytes papučiu minimaliai, kad atrodyčiau gundanti ir savimi pasitikinti.
realybė: lūpytės išverčiamos kaip pervirę koldūnai. Žinoma, to nebandoma slėpti - viskas įamžinama ir įkeliama į feisbuką.

neseku paskui madas - nors vartau žurnalus ir žinau šio sezono tendencijas, stengiuosi laikyti savitą stilių.
realybė: kopijuojama viskas kas įmanoma ir neįmanoma. Jei viena ateis su LV taše - to paties krepšio prireiks pusei panelių. Jei viena netyčiom persidažys plaukus juodai, visos kitos padarys “copy - paste” metodą.

nesivaikau blizgučių, nors deimantai tikrai yra gražūs akmenukai.
realybė: mieste kartais galima sutikti tikrų vaikščiojančių disko kamuolių - žėri taip, kaip koks edvardas kalenas.

mėgstu ekologiškus produktus ir natūralumą.
realybė: nuslepiamos visos plastinės operacijos “nosytės ir ekhem koregavimui”, o ekologija… kas ta ekologija? Protingas žodis berods.

Ir nors šitas frazes aš dabar išgalvojau, tačiau beveik panašių man tikrai teko išgirsti. Tiesos neigimą ir t.t.
Nekalbu apie tas, kurios iš tiesų nepasiduoda realybei ir jų žodžiai - šventa tiesa. Nieko čia blogo truputį pasidažyti - paryškinti privalumus, o ne kurti naują veidą. Nieko čia tokio, jei kartais ir atsitinka taip, jog daiktai sutampa. Juk kitaip ir nebus! Tačiau kai kas antra miesto panelė vaikšto kaip klonas, tai jau darosi baugu.
Man tik labai keista, ar iš tiesų į visur skelbiamą “natūralaus grožio” bangą taip nusispjaunama? :)

Rodyk draugams




Nauji įrašai

Nauji komentarai

Image and video hosting by TinyPic
Image and video hosting by TinyPic